Pick Language

Daina Opolskaitė

Picture of Lithuanian Daina Opolskaitė

Daina Opolskaitė Kovalčikienė was born in 1979 in Vilkaviškis. She graduated from Lithuanian University of Educational Sciences (former Vilniaus pedagoginis universitetas), where she studied Lithuanian philology, and now works as a teacher at a high school in Vilkaviškis. In 2000 she’s got Lithuanian Writers Union prize for the first book (Drožlės), in 2018 has won Antanas Vaičiulaitis and Jurgis Kunčinas literature awards for short stories. D. Opolskaitė is very prolific in youth literature written for teenagers as well (during 2015-2018 she wrote 3 novels). In 2016 writer was awarded by Children’s Literature Award. In 2017 her novel „Ir vienąkart, Riči“, became the book of the year. In Lithuanian press D. Opolskaitė published 30 short stories, reviews and essays.

Winning Book

Dienų piramidės

Opolskaitė’s short stories (a collection of thirteen in this book) usually start off with intimately observed close relations within a family: between spouses, between parents and children, between siblings; sometimes between close young friends or lovers. Themes of betrayal and long-standing sense of guilt are explored by means of a sensitive and exquisite literary language. Out of an ordinary level the situation is usually shifted onto something extraordinary; unexpected new aspects of the relationships emerge, the reader is offered a view from a fresh perspective. Within a net of entangled human relationships, we acquire an eye-opening unexpected dimension which also sheds new light on certain nuances of human predicament as such. This is mostly achieved with an ingenious tour de force at the very end of a story, providing a subtle epiphany. The effect is sometimes brought about by a subtle revelation of a hidden nuance in the very final sentence or two, or introducing a mystical thread into the story, which mostly serves as an unobtrusive literary device, opening up a new angle on the human relationships; for instance, when, in the final stage, the narrator does not yet realize, and the reader sees it only later, that she has just died, and it was her ghost speaking to herself and to us.

Publishing House

Phone No.: 
+370524986602
Organisation: 
Tyto alba

Excerpt

Prieblandos valanda

 

(ištrauka)

 

 

 

Iš tiesų visai neprisiminiau, kaip užmigau. Ko gero, tik tiek, jog dar tebuvo prieblanda, gal ankstyvas vakaras, kai Gabrielė užėjo man palinkėti labos nakties. Gaubiama tamsaus ir sunkaus šešėlio tarsi apsiaustas, ji prisiartino prie mano lovos ir vos palietė man pirštus. Aš nemiegu, pasakiau, gerai, kad atėjai. Ji prisėdo šalia ir aš paėmiau jos ranką. Stengiausi įsižiūrėti jai į akis, tačiau jos veidą negailestingai gobė sunkus šešėlio gobtuvas, teįžiūrėjau tik patamsėjusią antakių juostą ir vos blyškesnes žandikaulių kalveles. Norėjau paprašyti, kad ji uždegtų stalinę lempą, tačiau to nepadariau. Pajutau, kad toji staiga mudvi užklupusi akimirka yra pernelyg skausminga, trumpa ir brangi, tokia visa virpanti ir nykstanti čia pat akyse kaip liepsnojantis popierius, kad buvo baisu ką nors sakyti ar daryti. Buvo nepakeliamai sunku laikyti šiltą Gabrielės ranką saujoje, trapią ir švelnią kaip viščiuko sparnelis, tai buvo iš tikrųjų baisu.

Vieną akimirką aš tikrai išsigandau savęs pačios. Kažkur gerklės gilumoje pašėlusiu greičiu vijosi karštas ir sprangus ašarų kamuolys, ir aš išsigandau to, ką galiu padaryti, nežinojau ką, bet įsivaizdavau, kad kažką baisaus ir gąsdinančio. Pagaliau pati Gabrielė pasilenkė prie manęs ir jos kvėpavimas, jos plaukai, jos balsas man priminė nesuvokiamai senus laikus: kaip ji gimė ir ilgą laiką visai neturėjo plaukų, tik pavienius pūkelius ant viršugalvio, ir kaip bailiai glausdavosi prie manęs lyg kačiukas pamačiusi atskriejantį dviratį ar automobilį. Ji ilgai išsėdėjo šalia manęs netardama nė žodžio, abi tylėjom. Tyla keistai ir ilgai skandino mūsų mintis, tačiau aš jaučiau, kad abi galvojame apie tuos pačius dalykus. Paskui mudvi kalbėjomės, tik neprisimenu apie ką, ir aš galiausiai nusiraminau. Po to ji pasakė: gerai, mama, jau eisiu, tu miegok, labanakt, o aš kažkodėl jai palinkėjau: sėkmės tau. Ir viskas. Neprisimenu, kad būtų nutikę kas nors dar.

            Dabar man viskas atrodė visiškai kitaip. Nebuvo nė kruopelytės to gniuždančio pralaimėjimo pojūčio, kad viskas vyksta per greit, kad daug ko nespėju padaryti, o laikas nėra man pavaldus. Nebuvo tos sunkiai pakeliamos baimės, kuri mane gaubė jau ilgai, ištisus mėnesius ar net metus, dabar jaučiausi rami ir laiminga, sklidina nesudrumsčiamos ramybės kaip niekad. Bandžiau priminti sau visas tas liūdesio ir gailesčio priežastis, kurios ypač kamavo keletą pastarųjų savaičių, tačiau veltui. Sąmonė sumaniai ir meistriškai atmušinėjo jas vieną po kitos kaip teniso kamuoliukus - jos nė viena manęs nepasiekė. Ramybės pojūtis buvo dieviškas ir toks patvarus, toks nesugriaunamas ir tvirtas, kokį tik vienas Dievas tegali sukurti ir kaip nematomu apsiaustu apsupti tavo virpančius pečius.

Aš vis dar neketinau keltis. Tyčia mėgavausi, vilkindama laiką, norėjau neskubėdama sugalvoti, ką pradėsiu veikti. Pirmiausia visur nuvalysiu dulkes, seniai jau to nedariau, bent neprisimenu, kada. Juodus jų kamuolius atsargiai surinksiu rankomis ir atidariusi langą leisiu nusinešti vėjui. Rūpestingai nublizginsiu visus namuose esančius veidrodžius ir stiklus, visus esančius stiklinius paviršius, net vazas ir taures indaujoje, o po to iškilmingai pereisiu per visus namus atsargiai sugaudama savo atspindį kiekvieno jų gelmėje. Seniai į save nežiūrėjau. Kartais, prisimenu, paklausdavau Laimono, kaip atrodau, ir jis gūžtelėdavo pečiais, nevisai žinodamas, ką man atsakyti. Jo akyse atsispindėdavo kažkoks neaiškus klausimas, tarytum vaiko, vartančio savo rankose sulaužytą žaislą ir nežinančio, kaip tai galėjo nutikti, o įsirėžusi raukšlė plačioje kaktoje pailgėdavo ir pagilėdavo dvigubai. Niekaip negalėdavau suprasti, ką tuo metu jis galvoja. Gabrielė čia pat pasiskubindavo ir pareikšdavo, kad man tereikia sutvarkyti antakius ir nudažyti plaukus, jie jau seniai ataugę ties šaknimis, ir viskas. Esu labai graži, iš tiesų.

            Iš tikrųjų aš jiems abiems buvau už daug ką dėkinga.

Pirmiausia Gabrielei. Ji buvo nuostabi. Žiūrėdama į ją aš kasdien nepalioviau stebėtis, kokia ji graži ir protinga, ir niekaip neįstengiau patikėti, kad ji yra mano, iš tikrųjų mano. Aš didžiavausi ja. Jos asmenybe ir viskuo, ką ji darė. Netgi jos išvaizda – didžiavausi ir ja. Aš niekada neturėjau tokių vešlių ir tokios nuostabios spalvos plaukų kaip jos, kokius ji atsinešė jau gimdama. Ilgos žvilgančios sruogos, kurias dabar ji kasryt segė aukštai į kuplų kuodą ant pakaušio, priminė man purų žiemos šerkšną, apgulantį kiekvieną medžio šakelę. Gabrielės plaukai buvo šviesūs, kiek tamsėlesni ties šaknimis, tačiau ne gelsvi, o sidabriškai balti. Purūs kaip sniegas, kaip debesėlis. Norėjosi į juos panardinti rankas. Tą lemtingą žiemą, kada kaktomuša susidūriau su Laimonu ant operos ir baleto teatro laiptų, akimirką negalėjau patikėti, kad žemėje yra žmonių, turinčių tokius plaukus. Sidabrinius. Dabar jis jau kuris laikas nebe tas lemtingai sutiktas žmogus iš pasakos, sidabrinės garbanos metams bėgant nuslinko nuo viršugalvio ant pečių, palikdamos viršuje begėdiškai tuščią plynę. Tačiau yra Gabrielė, jo Gabrielė, ir aš žinau, ką jis jaučia, kasdien matydamas ją prie veidrodžio įmantriai šukuojant savo sidabro garbanas.

Ne tik nuostabių plaukų, reikia prisipažinti, slapčia jai daug ko pavydėjau. Ji labai anksti pasijuto suaugusi ir neišgyveno jokių audringos paauglystės kančių. Jos santūrumas, kito įsiklausymas ir tiesumas buvo tie bruožai, kuriais žavėjausi labiausiai. Man buvo nesuprantama, kaip būnant tokiai jaunai galima išlikti tokiai ramiai ir blaiviai įvertinti net kritiškiausią situaciją. Aš visada buvau linkusi pernelyg staiga pulti į neviltį, išgirdus ką nors siaubingo mane akimirksniu išpildavo prakaitas ir pradėdavo drebėti balsas. Galėdavau staiga apsiverkti, niekada nemokėjau valdyti savo emocijų. Kai sužinojau, kad sergu bei greitai nusilpsiu ir negalėsiu vaikščioti, jaučiausi visiškai bejėgė. Verkiau kaip išprotėjusi, nes tik tai galėjau daryti. Kai įsidrąsinusi vieną vakarą pasakiau apie tai Gabrielei, ji atidžiai pasižiūrėjo man į akis tarytum tikrindama, ar nemeluoju, po to padėjo savo galvą man ant peties ir paprastai pasakė: bus sunku, bet nereikia bijoti. Aš bijau, prisipažinau jai atvirai, nors to tikrai nereikėjo sakyti, atrodžiau tikrai kvailai, labai bijau. Nereikia, pakartojo ji, nereikia. Po to nė karto nesigailėjau to, kad viską jai pasakiau ir ji viską žino.

O su Laimonu buvo dar kitaip. Ilgai rinkausi dieną, kada jam pasakysiu. Buvo sekmadienis, Gabrielė išnėrė kažkur su draugais, o Laimonas neskubėdamas ruošėsi į koncertą. Jo laukė Paganini, Mocartas, Vivaldis, Šopenas ir daugelis kitų. Apie juos jis galvojo nepalyginamai daugiau negu apie mane. Visi jie buvo mirę, tačiau Laimonui jie buvo gyvi. Gyvesni už gyvus. Jis gyveno jais, kalbėjosi su jais vien jam suprantama kalba, bet aš niekada nejaučiau jokio pavydo ar nuoskaudos.

Priešingai, mane visada jaudinančiai žavėjo toks jo sugebėjimas lengvai užsimiršti laike, vienu lazdelės mostelėjimu perskrieti amžius ir epochas, įsigyventi į seniai nutolusius garsus, panirti į nesančius pavidalus, prikelti išblėsusius jausmus. Tai buvo muzika. Mačiau – jam niekas nesibaigia, neišeina, jis nepažįsta mirties ir laiko pančių. Jis nukerta juos visus vienu pirmuoju stipriu rankos mostu, po kurio pasigirsta muzika. Tomis koncerto valandomis aš lengvai patikėdavau, kad Laimonas stebukladarys, genijus, nes savo akimis mačiau, kaip vienu lazdelės mostu jis nužudo du amžinai savo kraugeriškus nasrus išžiojusius cerberius. Smuikai, fleitos, saksofonai ir kontrabosai užlieja ir paskandina abi žudančiąsias chimeras. Vėl negęstančia gyvybės liepsna dega Bethoveno akys. Atšalę Mocarto pirštai bėgioja klavišais. Vėsus Vivaldžio kvėpavimas vos pastebimu šerkšnu nugula žvilgantį instrumento paviršių. Daugybę kartų lankiausi Laimono koncertuose ir ilgas valandas sėdėdavau atidžiai žvelgdama jam į veidą. Visada būdavau sukrėsta, šokiruota to, ką išvysdavau liepsnojant jo akyse. Tai buvo aistra, pati tikriausia aistra, visiškai užvaldanti žmogų. Ar mudu kada nors patyrėme tokią aistrą?

Greitai aš negalėsiu vaikščioti, man labai blogai, tada prisiartinusi tariau kiek galėdama ramesniu balsu, žiūrėdama jam tiesiai į akis. Laukia ilgi chemoterapijos seansai, man sakė, kad nebeturėsiu jėgų. Prisipažinsiu, tuo metu jaučiau kažkokį egoistišką smalsumą ir net keistą norą patikrinti jo reakciją. Norėjau pamatyti, kaip jis išsigąs, sutriks, nežinos, ką man pasakyti ir kaip paguosti. Žinojau, kad jausiuosi baisiai, tiesiog apgailėtinai, tačiau kažkodėl norėjau patirti tą skausmą. Sąmoningai skaudinti save, kad prie to būtų lengviau priprasti.

Laimonas ramiai padėjo elektrinę barzdaskutę į spintelę ir atsisuko. Vienas jo skruostas buvo storai nuteptas baltų putų sluoksniu. Galvojau apie tai, nuoširdžiai prisipažino jis priblokšdamas mane, mačiau, kad tau nė kiek ne geriau.

-Matei?

-Taip.

-Kodėl man nesakei?

-O kam? Tu pati jauti.

-Tikrai baisiai atrodau?

-Aš ne apie tai.

-Pasakyk, tikrai atrodau baisiai?

-Aš neišmanau, baisiai ar gerai.

-Ne, išmanai. Prisimink, kai mes buvome nuvykę į kalnus. Tą vasarą. Tada man sakei, kad esu graži. Mes rinkome ir valgėme žemuoges. Prisimeni? Tada aš vilkėjau tokią gėlėtą suknelę, prisimeni? Pasakyk, ar aš dabar tokia kaip ir tą vasarą kalnuose? Na pasakyk.

-Kam apie tai kalbėti. Geriau pailsėk.

-Aš neilsėsiu, negulsiu.

-Gerai, kaip nori. Tada gali paruošti vakarienę. Grįšiu po kelių valandų. Jei ko prireiks, paskambink, grįždamas užsuksiu į parduotuvę.

Tada jis baigė skustis, išėjo ir tas keistas pokalbis baigėsi. Nebuvo pasakyta nieko reikšmingo, nieko jaudinančio, aš nieko nesupratau.

Dabar man norėjosi į visa tai lengvai numoti ranka. Įsidrąsinusi lėtai atmerkiau akis tarytum būčiau naujagimis ir tai daryčiau pirmą kartą, jas liete užliejo akinama dienos šviesa ir aš neskubėdama galėjau įsižiūrėti į viską aplinkui. Pirmiausia išvydau Gabrielės nuotrauką – ji stovėjo šalia, čia pat ant stalelio. Gabrielė šypsojosi žiūrėdama man tiesiai į akis, suglaustos jos lūpos priminė rausvą žiedlapį. Juoduose akių vyzdžiuose spindėjo du šviesos sidabriukai. Viršuje ant knygų spintos amarilis laikė sukrovęs žiedą, netgi ne vieną, o visus tris, didžiulę žiedų kekę ir rengėsi pražysti. Kodėl anksčiau jo nepastebėjau? Galbūt kaltas skausmas. Kai skauda, ne tik kambarys, visas pasaulis, visa žemė atrodo kitaip. Išnyksta visi daiktai ir kontūrai, išblėsta garsai, netgi tie, kurie yra arčiausiai tavęs, tie, su kuriais gyveni diena iš dienos. Laikrodžiai muša skausmo minutes ir valandas, skausmo sekundės kaip mažos adatėlės negailestingai susminga į odą kiaurai suvarpydamos jos epidermį. Skausmas yra pats stipriausias pojūtis žemėje, nesunkiai numarinantis visus kitus pojūčius ir netgi instinktus. Nieko nebematai, neužuodi, nenori – jis stipresnis už tave patį.

Lėtai pasisukdama ant kairiojo šono atsikėliau. Nieko neskaudėjo. Galėjau be vargo atsistoti, pakelti į viršų rankas, galėjau eiti. Dariau tai su baime, tačiau raumenys judėjo lengvai, jokio tempimo ar nutirpimo pojūčio. Nejaučiau jokio silpnumo ir galva nesvaigo. Nebereikėjo ramstytis nei į kėdžių atkaltes, nei siekti kaulinių spintos durų rankenėlių. Paprastas dalykas, bet ypatingas. Jokio skausmo nebuvo. Pasaulis be skausmo. Nuostabu. Pajutau, kad noriu nuversti kalnus, padaryti šimtus darbų ir tokių, kuriuos jau buvau seniai pamiršusi, norėjau vėl pajusti jų teikiamą paprastą kasdienišką malonumą. Tik kasdienybės smulkmenose ir darbuose glūdi tikrasis gyvenimo žavesys – man prireikė laiko tam suvokti. Būtinai pasimatuosiu visus savo drabužius ir atsikratysiu nereikalingų, nusprendžiau. Susirasiu savo kosmetiką.

Kambario durys į koridorių buvo pravertos, iš tolo pamačiau, kad prieškambaryje ant batų dėžės raudonuoja paliktas mėgstamiausias Gabrielės švarkelis. Išėjo skubėdama, kitaip jo būtų nepalikusi. Odinė Laimono striukė buvo taip pat persisvėrusi per kabyklą, skėtis nukritęs ant žemės. Jie abu skubėjo, aiškiai skubėjo, įdomu, kur? Ant tualetinio stalelio numestos šukos, juodo batų tepalo tūtelė, išraustas didysis prieškambario komodos stalčius, sumesti šalikai ir kaklaraiščiai, netgi dantų pastos tūtelė. Tačiau Laimono portfelis ramiai tūnojo savo kampe ant batų dėžės, o mokyklinė Gabrielės kuprinė tvarkingai kabojo ant vąšo. Kur jie abu išėjo, išnyko? Neprisiminiau, kad būtų ką nors sakę ar įspėję.