Tomas-Vaiseta-c-Robertas-Daškevičius

Tomas Vaiseta (b. 1984) is a writer, historian and associate professor at the Faculty of History of Vilnius University. His debut collection of short stories Paukščių miegas (The Sleep of Birds, 2014) was included in the top five books for adults in the Book of the Year selection and the top twelve most creative books selected by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore. His novel Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal (Orpheus: A Journey There and Back, 2016) also made it into the top five books for adults in the Book of the Year selection. His latest novel, Ch., was awarded the Jurga Ivanauskaitė Literary Prize 2022 and was included in The List of Top Twelve Most Creative Books of 2021 in Lithuania. Vaiseta has also written two historical monographs: Nuobodulio visuomenė (The Society of Boredom, 2014) and Vasarnamis (Summerhouse, 2018). He is a recipient of Kazimieras Barėnas Literary Prize and Jurgis Kunčinas Literary Prize. Vaiseta attended International Literary Translation & Creative Writing Summer School in Norwich in 2018 as a guest fiction author. 

EUPL Year
EUPL Country
Ch.
In the words of a stagehand Charles, the main character and narrator of his latest book, Ch. is a novel about the first real theatre, because in it, the performance lasts until the end - until death. Such theatres are said to appear during the darkest years of tribulation to atone for the sins of mankind. Upon entering the stage of the novel, the actors reenact the story of the torture of Saint Denis, the bishop of Paris, as was historically accurately depicted in medieval performances: they are being burned, whipped, fed to wild beast. This story can be read as an elegy of a father mourning his murdered daughter; as an allegory of purgatory, abundant in references to the Bible, Carolingian culture and fiction; as an imposter prophet’s warning about the end of European culture; or as an ode to cats who were sent to fight the Devil.
ch-cover

Agent / Rights Director

saulina@baltoslankos.lt
Saulina Kochanskaitė (agent)

Publishing House

Excerpt

Excerpt

O kur nubloškė mane, Šarlį? Žinote, štai jums dar vienas skirtumas: praktinis skausmas įkalina žmogų viename taške, mylimai, iškamuotai Adelei tas taškas sutapo su juostančiu žemės lopinėliu, į kurį buvo įbestas nedidelis kryželis ir prie jo prikalta skardinė lentelė su mūsų dukrelės vardu, Viešpatie, ir gimimo bei mirties datomis, o abstraktus skausmas medžioja žmogų vaizduotės tyrlaukiuose, todėl man žūtbūt reikėjo atrasti slaptavietę. Jokių intymių vietelių anapus mūsų namų aš neturėjau. Turėjau tik biblioteką. Tuomet dar turėjau. Namo grįždavau vien kelias valandas numigti, kitą laiką tūnodavau tenai, niekieno nekliudomas, lyg sirgčiau užkrečiama liga. Ar valgydavau? Ar prausdavausi? Neatsimenu. Buvau medžiojamas, buvau taikinys, kurį nuolat pakerta kulkos. Tačiau pamenu, kaip kartą grįžau namo po vidurnakčio, įkišau raktą į spyną ir jis nepasisuko, tarytum būtų įšalęs užrakte. Tada tyliai ir švelniai kaip katino atodūsis prasivėrė durys ir įsisupusi į kambario šilumą laukan žengė Adelė. Supraskite, trisdešimt dveji metai bibliotekoje, bet keturiasdešimt treji – su šia moterimi, tą akimirksnį vėstančia ir temstančia, kai laukujės durys užsidarė ir mus įtraukė šaltos nakties giedras dangus. Ir kaip ji, Adelė, neišeikvojo savo švelnumo atsargų? Kaip jų galėjo būti likę po to, po dukrelės mirties? Žinoma, ką ji ištarė, buvo žiaurus jos praktinio skausmo padarinys, bet ištarė ji dar švelniau nei įprastai: arba visiems laikams grįžti namo, arba visiems laikams iš jų išeini. Koks jos balso aiškumas! Koks nakties aiškumas! Pro žvaigždžių kiaurymes, pro juodo dangaus kiaurasamtį ant mūsų galvų sijojosi mirties nuoplavos, o jos nuodingi vaisiai liko blizgėti ten, aukštai, deja, nepasiekiami. Gali būti, kad per keturiasdešimt trejus metus mes pirmą kartą patyrėme tokią kraupią, bet, kaip sakoma, romantišką akimirką, lyg būtume ne skyręsi, o ką tik susipažinę. Ar Adelė neatleido man, kad nepadėjau jai pastatyti antkapio, ar ji suprato tai, ko aš bent tada, stypsodamas ant namų slenksčio, dar nebuvau įsisąmoninęs – kad savąjį antkapį pastačiau ir jame apsigyvenau? Kad biblioteka tapo ir slaptaviete, ir tuo nelemtu dukrelės paminklu?

Po to vaidinimo visi sumišę ir nuščiuvę skirstėsi po kambarius. Ponas Režisierius tradicinį maldos susirinkimą nukėlė į kitą dieną, sausai sumurmėdamas „rytoj“. Žinoma, aš turiu savų spėjimų dėl pono Režisieriaus sprendimo, bet kas iš to? Priežasčių galėję būti šimtai, o aš jums pateikčiau vos vieną iš jų, ir ta nebūtinai pati svariausia. Užtat atkuto katinai. Spingsėdami jonvabalių akutėmis jie tapinėjo skubriais žingsneliais, lyg tvarkytų neatidėliotinus reikalus reikaliukus, o pamatę žmogystą, tai yra vieną iš mūsų, tuoj pasišiaušdavo ir nuliuoksėdavo tolyn. Jų piktas, bent mano akimis, džiaugsmas negalėjo negelti širdies. Tarytum iki tol su jais būtų elgtasi nederamai ir tik dabar jie pajutę tikrą katiniško gyvenimo skonį. Tvyrant šitam liūdnam trupę apėmusiam sukrėtimui. Kas galėjo pagalvoti? Ir kaip greitai pasiduodi bendrai nuotaikai! Rodos, kas man darbo? Atleiskite, kad šitaip stačiokiškai, na, bet iš tiesų – kuo aš dėtas? Visas tas sumanymas – gryniausia pono Režisieriaus avantiūra, dėl kurios niekas kitas neturėtų jaustis atsakingas. Ir vis dėlto sutvarkęs sceną, nukurnėjau juodais koridoriais iki savo kambarėlio, mielosios Ch, prislėgtas ar kaltės, ar nepasitenkinimo. Paniuręs nusijuosiau diržą su įrankiais ir atsisegiau marškinių sagas, tuomet išgirdau kažką krebždant aplink duris.

Po galais, na, ir pasiuto tie katinai! (Leiskite prisipažinti: dabar truputį gėda, kad tada vos ne garsiai ėmiau keikti mielus padykusius padarėlius, visai nekaltus dėl mūsų, žmonių, juokingų tragedijų, taip, sutinku, reikėtų sakyti – nejuokingų komedijų.) Kai suklibėjo durų rankena, supratau, kad čia ne katinai (o, ne jūs vieni esate girdėję apie katinus, gebančius atsidaryti duris, tačiau ne gamykloje, net ir šią katinų Valpurgijos naktį). Durys atsivėrė ir pamačiau stypsantį kaulėtą siluetą. Tamsa veržėsi taip įžūliai, kad ir prie jos pratusios akys negalėjo iškart atpažinti, kas ten stovi. Lyg kokia ragana būtų atėjusi tuoktis su velniu! Na, koks iš manęs, Šarlio, velnias? Vieni juokai, nors tada juokas neėmė. Siluetas žingtelėjo į kambarį ir – kaipgi, žinoma, – atpažinau ją, Julitą. Ji stovėjo išsitiesusi, įsitempusi, o paprastai į kuodą rišamos garbanos (išskyrus vieną kitą išdrykusią sruogą, beje, nepritarčiau spėjimui, kad ištraukdavo ją tyčia, – ne jos būdui buvo koketuoti, net nekaltai) laisvai krito ant pečių. Todėl jos ir neatpažinau. Na, ir dar ta, kaip čia pasakius, delikati aplinkybė, kurios, dovanokite, negaliu išvengti nepaminėjęs, kad ji stypsojo vienais naktiniais, ačiū Dievui, pusilgėmis rankovėmis, bet apnuogintais keliais ir šiek tiek šlaunimis (ir kaip neapgalvotai šiais laikais siuvami tokie subtilūs drabužėliai). „Prašau“, – ištarė ji, palikdama, matyt, man nuspręsti, kurį jos prašymą įvykdyti. „Prašau nebijoti“, – patikslino ji, nes tikslumą mėgo. O man patiko, kad Julita net į mane, Šarlį, kreipėsi mandagiai, daugiskaitos antruoju asmeniu, be to perdėto familiarumo, kuris apsėdęs mūsų pasaulį ir galbūt dėl to sukvailėjusį. Kaip tai susiję? Žinote, mandagumas nėra vien kreipiniai, jis lemia mąstymą, gyvenimo būdą ar trajektoriją, kuri mus gelbėja nuo horizontalios plokštumos. Na, matau, ilgai užtrukčiau aiškinti, o ir nesu tikras, kad pavyktų išdėstyti savo mintį. Prašau pamiršti. Julitos mandagumas nebuvo šios nakties pokštas. O tai, sutikite, dar nuostabiau, atsižvelgiant į jos darbą, varginamą įtampą, išprotėjusius skambintojus su reikalu ir be reikalo. Kas čia keista, kad jos amato žmonėms būdingas šiurkštumas, nepatiklumas ir neatlaidumas, kitaip ir neįmanoma, jų sunki, dygliuota ir šalta kaip tanko vikšrai kalba yra profesijos liga, kita vertus, ar liga gali būti tai, kas padeda išgyventi? O staiga girdžiu: „Jūs, Šarli...“ Būčiau padaręs bet ką, garbės žodis, bet ką.

Tačiau šito nelaukiau! Julita ištiesė ranką ir kažką atkišo. Įsižiūrėjęs atpažinau plaukų kuokštą. Nepatikėjau, kol ji ištarė: „Jo ir mano plaukai.“ Jos plaukai, šitą suprantu, o kaip jai pavyko gauti jo, žinote, Igno, plaukų, man galva neišnešė. Pats tą, kaip čia pavadinus, Igno kūno palikimą sušlaviau ir sukroviau į maišą. Sunku ten buvo ką atskirti, o plaukų ir visai nemačiau. Paėmiau kuokštą į rankas – jos garbana, iš tiesų, viena akimi dėbtelėjau į Julitą, buvo galima įžiūrėti, kad kairėje pusėje, ties ausimi, jos juodų plaukų girliandos retesnės, o šalia – kiti plaukai, kur kas trumpesni, plonesni ir tamsoje beveik bespalviai. Jie galėjo būti Igno, nors iš kur galėjau žinoti? Julitos balsas nuskambėjo tvirtai: „Ar galėtumėte, Šarli, mūsų plaukus supinti kartu?“ „Supinti“ nėra tikslus žodis, Julita, toji precizikos mėgėja, galėjo rasti tinkamesnį žodį, bet nesiėmiau ginčytis, nes ginčytis reikėjo dėl rimtesnių klausimų. Malonėkite suprasti, tai buvo ne mano pareiga, o kažkas anapus jos, ir neketinu toliau leistis į kalbas apie tas, na, gerai, plaukų skulptūrėles. Aš ne tik neprivalėjau, kaip prašė Julita, supinti Igno ir jos plaukų kartu, aš apskritai neprivalėjau nieko daryti! Tas avantiūriškas vaidinimas, tie pasiutę katinai, net Julita, šnaranti medvilniniais naktiniais, niekas negalėjo man, Šarliui, primesti prievolės ką nors daryti su plaukų kuokštais, gulinčiais ant mano delno kaip nešvariai uždirbti nedidelės vertės banknotai. Aš nesutikdamas papurčiau galvą, ir Julita atatupsta atsitraukė per keletą žingsnių durų link. Vyliausi, kad tuoj išeis. Bet ne. Ji vos sulenkė kojas per kelius, kilstelėjo naktinių kraštą ir ėmė lėtai siūbuoti dubenį. Julita šoko, teisingiau būtų sakyti, negrabiai judėjo pagal kadaise išmoktas taisykles, ji akivaizdžiai stengėsi būti tiksli, deja, tokiam šokiui reikėjo kitokio tikslumo, įgimto, neapskaičiuojamo. Padėjau plaukų kuokštą ant stalo, nusivilkau marškinius ir įsmukau į lovą po antklode. Nusigręžęs nuo Julitos į sieną, girdėjau, kaip medvilnė glosto jos kaulėtą tarsi girgždančios sūpynės judantį kūną, o gilus, nervingas kvėpavimas taikosi su vienkartiniu pralaimėjimu. Už durų, koridoriaus gerklėje, atbangavo šaižus katinų kniaukimas. Stojo tyla. Julita atsėlino prie mano sulankstomos sofos, lengvai kaip knygos puslapį atvertė antklodę ir atsigulusi prigludo iš nugaros. Virpėjo. Atsargiai apkabino ranka, ir beregint abu nusiraminome sapne.

Excerpt - Translation